Kas yra kino kadrų dažnis: kuo skiriasi 24, 30 ar 60 kadrų per sekundę ir ką iš tiesų mato žiūrovas

Kino juosta nuo pat pradžių buvo susijusi su iliuzija: žmogaus akiai rodomos atskiros nuotraukos, kurios taip greitai keičiasi, kad atrodo kaip vientisas judesys. Šio reiškinio pagrindas yra kadrų dažnis, dažnai trumpinamas kaip FPS.

Nors skaičiai skamba labai techniškai, nuo jų tiesiogiai priklauso, kaip mes jaučiame judesį, ar vaizdas atrodo „kininis“, ar primena sporto transliaciją ar kompiuterinį žaidimą. Suprasti kadrų dažnį naudinga ne tik kino kūrėjams, bet ir žiūrovams, renkantis, kokią versiją žiūrėti.

Kas yra kadrų dažnis ir kuo jis matuojamas

Kadrų dažnis apibūdina, kiek atskirų vaizdų (kadrų) parodoma per vieną sekundę. Jis matuojamas kadrais per sekundę ir tarptautiniuose šaltiniuose žymimas FPS. Kuo skaičius didesnis, tuo daugiau vaizdų rodoma per sekundę ir judesys atrodo tolygesnis.

Žmogaus akis nemato atskirų kadrų, ji fiksuoja tik bendrą judėjimą. Maždaug nuo 16–18 kadrų per sekundę smegenys pradeda suvokti judesį kaip vientisą, tačiau tam, kad jis atrodytų sklandus ir malonus, dažniausiai reikia didesnio skaičiaus.

Kaip atsirado klasikinis 24 kadrų per sekundę standartas

Ankstyvieji nebyliojo kino filmai būdavo filmuojami įvairiais dažniais, dažnai nuo 16 iki 22 kadrų per sekundę. Operatoriai ranka suko kamerą ir kadrų dažnis priklausė ir nuo technikos, ir nuo paties žmogaus pastangų. Dėl to senas kinas kartais atrodo „pagreitintas“.

XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje atsiradus garsiniam kinui reikėjo vienodo, stabilaus greičio. 24 kadrai per sekundę tapo kompromisu: šis skaičius buvo pakankamas sklandžiam judesiui ir tokį greitį buvo ekonomiškai įmanoma užtikrinti naudojant to meto kino juostą ir projektorius.

Ką žiūrovas jaučia žiūrėdamas 24, 30 ar 60 kadrų per sekundę

Dauguma kino teatrų filmų iki šiol rodomi 24 kadrų per sekundę dažniu. Būtent šis tempas daugeliui asocijuojasi su „kino jausmu“: judesys lengvai sulietas, šiek tiek mažiau tikroviškas, bet labiau stilizuotas ir artimas klasikinei kino estetikai.

30 kadrų per sekundę dažnis dažniau sutinkamas televizijoje ir kai kuriuose internetiniuose vaizdo įrašuose. Judesys atrodo kiek sklandesnis ir aiškesnis, bet skirtumą nuo 24 kadrų ne visi žiūrovai lengvai atpažįsta, ypač kasdieniame turinyje.

60 kadrų per sekundę ir didesnis dažnis siejamas su itin sklandžiu judesiu. Tokį vaizdą dažnai matome sporto transliacijose, vaizdo žaidimuose ar dalyje naujesnių filmų versijų. Daliai žiūrovų jis atrodo labai „tikroviškas“, kitiems primena televizijos serialus arba net „per daug ryškų“ vaizdą.

Kodėl dalis žiūrovų nemėgsta itin aukšto kadrų dažnio

Kai ilgą laiką esame įpratę prie vienos vaizdo raiškos formos, mūsų smegenys ją pradeda sieti su tam tikru pasakojimo tipu. 24 kadrų per sekundę dažnis daugeliui tiesiog tapo kino sinonimu, todėl bet koks nukrypimas kelia emocinį disonansą.

Aukštas kadrų dažnis kai kuriems primena naujienų laidas ar muilo operas. Judesys tampa toks ryškus, kad aiškiau matomos dekoracijos, grimas, kostiumų detalės. Tai gali „nuimti“ dalį magijos ir išryškinti, kad žiūrime ne „pasaulį“, o aikštelėje sukurtą sceną.

Kada aukštas kadrų dažnis tampa privalumu

Sporto renginiuose, koncertų įrašuose ar greito veiksmo scenose didesnis kadrų dažnis padeda aiškiau sekti judantį objektą. Mažiau liejasi kamuoliai, greiti judesiai ir kameros panoramos, lengviau pastebėti smulkias detales.

Panašiai ir dokumentikoje, ypač rodančioje gamtą ar techniką, aukštesnis dažnis gali suteikti dar aiškesnį vaizdą. Žiūrovui tampa lengviau įžvelgti smulkų judėjimą, pavyzdžiui, sparno plazdėjimą ar judančius mechanizmo elementus.

Kadrų dažnis ir kompiuteriniai vaizdai (CGI)

Kuriant kompiuterinę grafiką dažnai dirbama su įvairiais kadrų dažniais, o galutiniame rezultate vaizdas pritaikomas prie pasirinkto standarto. CGI kūrėjams svarbu, kad objektų judėjimas atitiktų filmo stilių ir nepasirodytų nenatūralus šalia gyvai filmuotos medžiagos.

Kai kurie režisieriai aukštesnį kadrų dažnį pasitelkia kartu su kompiuteriniais vaizdais, kad sudėtingos, greitos scenos būtų aiškesnės. Tuo pačiu reikia rūpintis, kad skirtingų kadrų dažnių derinimas nesukeltų žiūrvui trikdančių šuolių ar skirtingo „jutiminio“ įspūdžio tarp scenų.

Kaip kadrų dažnį veikia srautinės platformos ir televizija

Kai turinys keliauja į televiziją ar internetą, jis neretai perkonvertuojamas į kitą kadrų dažnį. Tai daroma dėl suderinamumo su transliavimo standartais ar žaidimų konsolėmis ir išmaniaisiais televizoriais.

Toks perkonvertavimas gali sukelti papildomų judesio artefaktų: vaizdas ima trūkčioti, atsiranda dirbtinai sukurtų tarpinių kadrų, kurie kartais atrodo keistai. Dėl to dalis žiūrovų savo televizoriuose išjungia vadinamąsias judesio tolyginimo funkcijas.

Ką verta žinoti paprastam žiūrovui

Renkantis, kurią versiją žiūrėti, verta atkreipti dėmesį, ar kūrėjai patys akcentuoja, kad tam tikras seansas rodomas didesniu kadrų dažniu. Tokiu atveju tai dažnai yra sąmoningas meninis sprendimas, susijęs su veiksmo pobūdžiu ar vizualiniu tikslumu.

Jei turite išmanesnį televizorių, galite paeksperimentuoti su judesio nustatymais. Kartais pakanka išjungti automatinį judesio „gerinimą“, kad filmai vėl įgautų įprastą „kininę“ išvaizdą ir atrodytų taip, kaip sumanė kūrėjai.

Ar ateityje visi filmai bus aukšto kadrų dažnio

Skaitmeninės kameros jau seniai leidžia filmuoti gerokai didesniais dažniais, nei reikalinga klasikai. Technologijos ribojimų beveik nebeliko, tačiau estetinis klausimas išlieka: kiek „tikroviškumo“ iš tiesų nori žiūrovas kino salėje.

Greičiausiai ir toliau išliks keli paralelūs standartai. Dalis kūrėjų rinksis tradicinius 24 kadrus per sekundę, kiti eksperimentuos su aukštesniu dažniu atskiroms scenoms ar visam filmui. Žiūrovui svarbiausia žinoti, kad už skaičiaus slypi ne tik technika, bet ir sąmoningas pasakojimo sprendimas.