Kaip gimė išsiplėtusio kino vaizdo epocha: nuo plačiaekranio formato lenktynių iki „IMAX“ patirties

Dabartiniuose kino teatruose platus ekranas atrodo savaime suprantamas, tačiau taip buvo ne visada. Šiandien žiūrovai įpratę prie horizontaliai ištįsusių vaizdų, o ankstyvosios juostos buvo beveik kvadratinės.

Išsiplėtusio vaizdo formatai atsirado ne tik dėl technologinių ambicijų. Tai buvo reakcija į televizijos iškilimą, bandymas pritraukti žiūrovą į salę ir kartu kūrybinė revoliucija, pakeitusi pasakojimo būdus.

Kai kino vaizdas buvo beveik kvadratas

Pirmosioms juostoms būdingas 1,33:1 santykis ilgą laiką buvo standartas. Vaizdas buvo artimas kvadratui, todėl kompozicijos priminė teatro sceną, o veikėjai dažnai būdavo komponuojami vertikaliai.

Šis formatas tiko arti filmuotoms scenoms ir dialogams, tačiau buvo ribotas, kai reikėdavo perteikti dideles erdves, masines scenas ar panoramas. Kūrėjai ieškojo platesnio kadro, bet pokyčiai ilgai neįvyko, nes pramonė buvo priklausoma nuo nusistovėjusių techninių standartų.

Televizijos iššūkis ir plataus kadro lenktynės

Situacija pasikeitė, kai po Antrojo pasaulinio karo sparčiai išpopuliarėjo televizija. Namų ekranai buvo nedideli ir beveik kvadratiniai, todėl kino teatrai turėjo pasiūlyti kitokį, ryškiai išsiskiriantį reginį.

Tuomet prasidėjo vadinamosios plačiaekranio formato lenktynės. Skirtingos studijos pristatė savas technologijas ir pavadinimus, tikėdamosi rasti formulę, kuri ne tik atrodytų įspūdingai, bet ir taptų nauju pramonės standartu.

„CinemaScope“ ir optinė iliuzija

Viena įtakingiausių sistemų buvo „CinemaScope“, paremta anamorfiniu objektyvu. Filmavimo metu vaizdas horizontaliai suspaudžiamas į standartinę 35 mm juostą, o rodant kino teatre specialus objektyvas jį išplečia.

Taip ant tos pačios juostos tilpo daug platesnis kadras be poreikio iškart keisti visos infrastruktūros. Žiūrovams tai atrodė kaip tikras šuolis: atsivėrė platus horizontas, kuriame vienu metu galėjo vykti kelios veiksmo linijos.

„Cinerama“ ir trijų projektorių eksperimentas

Dar radikalesnis bandymas buvo „Cinerama“. Vaizdas buvo kuriamas trimis sinchroniškais projektoriais, kurie ant plataus, išgaubto ekrano rodė atskiras juostas, sudarydamos vientisą, itin plačią panoramą.

Technologiškai tai buvo sudėtinga: prireikė specialių salių, sudėtingo derinimo, o jungtys tarp vaizdų kartais buvo matomos. Vis dėlto pirmiesiems žiūrovams tai paliko didžiulį įspūdį, nes artėjo prie periferinio matymo patirties.

Plataus kadro standartizacija ir 16:9 kompromisas

Ilgainiui kino pramonėje įsitvirtino keli praktiniai plačiaekraniai santykiai, pavyzdžiui, 1,85:1 ir 2,35:1. Jie suteikė pakankamai pločio, bet nereikalavo ekstremalių sprendimų ar visiško techninės bazės keitimo.

Vėliau, atsiradus plačiaekraniams televizoriams ir kompiuterių monitoriams, išpopuliarėjo 16:9 formatas. Tai kompromisas tarp kino ir senų televizijos standartų, lemiantis, kaip šiandien atrodo dauguma namų ekranų ir srautinių platformų leistuvų.

Kaip platus kadras pakeitė pasakojimą

Platesnis vaizdas tapo ne tik technologine naujove, bet ir nauju pasakojimo įrankiu. Atsirado daugiau vietos tarpusavio santykiams, erdvei, foniniam veiksmui, simboliniams atstumams tarp veikėjų.

Režisieriai imta kurti kadrus, kuriuose keli personažai gyvena savo linijas vienu metu, žiūrovas skatinamas stebėti ne tik centrą, bet ir periferiją. Tai ypač paveikė vesternus, istorines dramas, didelius nuotykių ir karinius pasakojimus.

„Pan and scan“ kompromisai peržiūroms namuose

Platus kadras sukūrė ir naują problemą: kaip tokias juostas rodyti ankstyvuosiuose namų ekranuose, kurie buvo siauresni. Vienas sprendimų buvo „pan and scan“ technika, kai platus vaizdas mechaniškai apkarpomas.

Taip dalis kadro tiesiog dingdavo, o vaizdo centras dirbtinai „stumdomas“ pagal tai, kas, redaktorių manymu, svarbiausia. Dalis režisierių tam priešinosi, nes tokie variantai keitė jų kurtą kompoziciją ir scenų prasmę.

„IMAX“ ir dar vienas žingsnis į žiūrovo pusę

Vėlesniais dešimtmečiais išryškėjo dar viena kryptis: itin didelio formato ir specialių salių sistemos, tarp jų plačiausiai žinoma „IMAX“. Čia ne tik platesnis, bet ir aukštesnis vaizdas, labai didelis ekranas ir pritaikytas garsas.

Tokios technologijos bando atkurti fizinio buvimo įspūdį: žiūrovas turi jausti, kad vaizdas užpildo didelę dalį jo matymo lauko. Dėl to dalis kūrėjų sąmoningai filmuoja ar perkuria atskiras scenas specialiai tokiems ekranams.

Kaip formatai veikia tai, ką matome šiandien

Šiuolaikinėje praktikoje tie patys kūriniai dažnai cirkuliuoja skirtinguose formatuose: kino teatrų, srautinių platformų, televizijos, mobiliųjų įrenginių. Nuo pasirinkto santykio priklauso, ką iš tiesų mato žiūrovas ir kokius akcentus pastebi.

Vis dažniau kūrėjai ir platintojai iš anksto planuoja kelių formatų versijas, kad labiau gerbtų pirminę kompoziciją. Žiūrovams tai yra priminimas, kad juostos neatskiriamos nuo savo fizinės formos ir ekrano, per kurį jos pasiekia auditoriją.

Ką verta žinoti žiūrint plačiaekranį kino paveldą

Norint įvertinti istorinius kūrinius, svarbu atkreipti dėmesį, kokiu formatu jie buvo sukurti ir kaip rodomi šiandien. Peržiūra originaliame santykyje dažnai atskleidžia kadrų gylį, ritmą ir prasmės niuansus, kuriuos apkarpymai ar ištempimai paslepia.

Plataus kadro istorija primena, kad kiekvienas technologinis pokytis yra ir estetinė, ir ekonominė reakcija į laikmetį. Tai padeda kitaip pažvelgti į dabartinius eksperimentus, pavyzdžiui, vertikalius vaizdo formatus ar nišinius didžiųjų ekranų projektus.