Kas yra kino diegetinė ir nediegetinė muzika: kaip garsai formuoja tai, ką iš tikrųjų „girdime“ filme

Kino muzika dažnai atrodo tiesiog fonas, tačiau ji stipriai veikia tai, kaip suprantame istoriją ir veikėjų emocijas. Vienas pagrindinių muzikos rūšių skirstymų kine yra diegetinė ir nediegetinė muzika.

Šie du terminai padeda suprasti, kada muzika priklauso filmo pasauliui, o kada skamba tik žiūrovo patirtyje. Supratus skirtumą, filmus tampa įdomiau ir „gudriau“ žiūrėti: lengviau pastebėti režisieriaus pasirinkimus ir įvertinti, kaip jie veikia mūsų nuotaiką.

Kas yra diegetinė muzika ir iš kur ji „atsiranda“ filme

Diegetinė muzika yra tokia, kurią girdi ir filmo veikėjai. Tai gali būti iš automobilio radijo sklindantis kūrinys, bare grojantis ansamblis, telefone paleista daina ar gatvės muzikanto melodija.

Svarbiausia, kad muzikos šaltinis yra aiškiai filmo pasaulyje: jį būtų galima parodyti kadre arba bent jau logiškai numanyti. Jei herojus pasisuka, kad pritildytų kolonėles, žiūrovas supranta, kad tai muzikos, kurią jis girdėjo, dalis.

Diegetinės muzikos funkcijos: ne tik „realybės“ imitacija

Dažnai manoma, kad diegetinė muzika tiesiog padeda sukurti tikrovišką aplinką, pavyzdžiui, triukšmingą barą ar šventę. Tačiau ji turi ir daugiau funkcijų: padeda atskleisti veikėjo skonį, socialinę aplinką ar net nuotaikų pokyčius.

Pavyzdžiui, jei veikėjas nuolat klausosi tos pačios grupės, žiūrovas pradeda ją sieti su jo charakteriu ar prisiminimais. Labai ramioje scenoje staiga užgrojusi triukšminga daina gali parodyti vidinį veikėjo nerimą, nors jo veide pokyčių beveik nematyti.

Kai muzika tampa siužeto dalimi

Kai kuriose juostose diegetinė muzika tampa tiesiogine siužeto varomąja jėga. Pavyzdžiui, veikėjai gali ginčytis dėl dainos prasmės, kartu dainuoti karaoke, šokti vestuvėse ar repeticijose ruoštis pasirodymui.

Tokiais atvejais muzika yra ne tik fonas, bet ir dialogo, konflikto ar susitaikymo dalis. Be jos scena prarastų didelę dalį savo prasmės ir energijos, o kartais siužetas tiesiog nebeveiktų.

Kas yra nediegetinė muzika ir kodėl jos „negirdi“ veikėjai

Nediegetinė muzika yra ta, kurią girdime tik mes, žiūrovai. Filmo veikėjai jos nei girdi, nei į ją reaguoja. Tai dažniausiai vadinama filmo garso takeliu ar muzikiniu fonu.

Ši muzika naudojama tam, kad sustiprintų emocijas, pabrėžtų įtampą, romantiką, liūdesį ar pergalės jausmą. Ji neturi aiškaus šaltinio filmo pasaulyje, todėl režisierius ir kompozitorius turi daug laisvės ją kurti ir montuoti.

Kada muzika virsta „nematoma“ pasakotoja

Nediegetinė muzika dažnai veikia kaip papildomas pasakotojas. Kai kamera rodo veikėjo veidą, o muzika staiga tampa labai niūri ar įtempta, mums aiškiau, kaip turėtume jaustis, net jei žodžių beveik nėra.

Kitaip tariant, muzika nurodo, kurias scenos emocijas svarbiausia pastebėti. Be šio sluoksnio kai kurie filmai atrodytų daug šaltesni ar lėtesni, nes trūktų emocinio orientyro.

Pereinamosios ribos: kai muzika „peržengia“ pasaulių sieną

Režisieriai mėgsta žaisti tuo, kada muzika priklauso filmo pasauliui, o kada ji skamba tik mums. Kartais scena prasideda tarsi su nediegetine muzika, kuri tuomet „priartinama“ ir paaiškėja, kad tai veikiausias klausosi ausinėmis.

Kitais atvejais atvirkščiai: matome grupę, grojančią patalpoje, paskui kamera nutolsta, o muzika išlieka, nors šaltinio kadre nebematyti. Tokie perėjimai padeda sklandžiai vesti žiūrovą nuo „realistinio“ momento prie labiau stilizuoto ar emociškai sustiprinto vaizdo.

Kaip atskirti, kokią muziką girdite žiūrėdami filmą

Praktinis būdas: paklauskite savęs, ar veikėjai galėtų teoriškai išgirsti tą pačią melodiją. Jei taip, ji greičiausiai diegetinė. Jei ne, tai nediegetinė muzika, skirta tik žiūrovui.

Kita užuomina yra veikėjų reakcija. Jeigu jie šoka, dainuoja, tyli, kad išgirstų dainos žodžius ar specialiai ją išjungia, matome, kad muzika yra jų pasaulio dalis. Jei jokios reakcijos nėra, o muzika aiškiai stiprina scenos nuotaiką, tai gali būti foninis kūrinys, skirtas mums.

Kodėl verta į tai atkreipti dėmesį žiūrint filmus

Stebėjimas, kada skamba diegetinė ar nediegetinė muzika, padeda pamatyti daugiau režisūrinių sprendimų. Pradeda aiškėti, kodėl viena scena atrodo realistiška ir dokumentiška, o kita staiga tampa labai emocionali ar stilizuota.

Be to, toks atidesnis žiūrėjimas gali praturtinti pačią peržiūros patirtį: pastebėsite, kada muzika „veda už rankos“, o kada paliekama daugiau tylos ir nepatogumo. Tai atskleidžia, kokį emocinį kelią kūrėjai jums siūlo.

Šiuolaikinės tendencijos: mažiau pompastikos, daugiau subtilumo

Pastaraisiais metais dalis kūrėjų linksta prie santūresnio muzikos naudojimo. Vietoj pompastiškų orkestrinių takelių dažniau pasirenkamos minimalistinės kompozicijos, tylos momentai ar natūralūs aplinkos garsai.

Kiti režisieriai, ypač muzikinėse dramose ar filmams artimuose serialuose, sąmoningai maišo diegetinę ir nediegetinę muziką, kad sukurtų sapnišką ar subjektyvų pojūtį. Tokie sprendimai dar labiau išryškina, kad tai ne techninis, o kūrybinis pasirinkimas.

Kaip šiuos principus pritaikyti kuriant savo filmukus

Net kuriant trumpą internetinį vaizdo įrašą ar trumpametražį filmą verta pagalvoti, kokia muzika priklauso vaizdo pasauliui. Pavyzdžiui, ar iš telefono sklindanti daina turi būti aiškiai girdima, ar geriau ją paversti foniniu takeliu, kurio veikėjai „negirdi“.

Aiškiai sau atsakę, ar muzika yra diegetinė, ar nediegetinė, lengviau nuspręsite, kada ją pradėti, nutildyti ar pakeisti. Toks sąmoningumas net ir paprastam projektui suteikia profesionalesnį įspūdį ir padeda geriau perteikti nuotaiką.